Reklama
WebBanner.JPG
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia DUK Kokia Jūsų filosofinė doktrina?

Kokia Jūsų filosofinė doktrina?

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

Dievas, arba Aukščiausioji Būtis, yra asmenybė - Bhagavanas. Visa persmelkianti dvasia - Brahmanas - tai Jo kūno spindesys, o kiekvienoje gyvoje būtybėje esanti Paramātma - Aukščiausioji siela - tai Jo lokalizuotas aspektas, artimiausias individualios sielos draugas ir vadovas.

Aukščiausias Dievo Asmuo turi daugybę vardų, kurie suteikiami Jam pagal Jo savybes, pavyzdžiui Kristus, Alachas, Višnu, Hari. Vedos, seniausi pasaulio šventraščiai, užrašyti prieš 5000 metų, išskiria vardą Krišna kaip patį svarbiausią, kadangi žodis Krišna reiškia ‘visų patraukliausias'. Jis tobulai pasižymi šešiomis savybėmis: 1) grožiu, 2) jėga, 3) šlove, 4) turtais, 5) žinojimu ir 6) atsižadėjimu.

Visi Krišnos pavidalai yra amžini ir dvasiniai. Jis turi daugybę energijų, kurių pagalba sukuria, palaiko ir sunaikina daugybę materialių visatų. Jo valia materija gali virsti dvasia ir atvirkščiai.

Savo vidinės galios pagalba Dievas sukuria beribį dvasinį pasaulį, kuris yra Jo paties begalinių pasireiškimų ir Jo žaidimų vieta. Šis pasaulis vadinamas Vaikuntha -vieta, kurioje nėra kančios. Savo išorinės galios pagalba Dievas sukuria ribotą materialų pasaulį, kuris vadinamas dukhalayam ašašvatam - kupinas kančių ir pastoviai kintantis. Šis pasaulis, nors ir realus, yra vieta, kur pakliūna sąlygotos sielos, norinčios būti atskirai nuo Dievo. Vedos aprašo, kad šis pasaulis turi kelias funkcijas - 1) leisti gyvoms būtybėms įgyvendinti savanaudiškus troškimus, 2) reformuoti gyvąsias būtybes, kurios pasitraukė nuo Dievo.

Krišnos Sąmonės judėjimas pripažįsta sielos amžinumą. Tai reiškia, kad siela, arba tikrasis "aš" niekuomet nebuvo sukurta ir niekuomet nebus sunaikinta. Visos dvasinės sielos yra individualios savo prigimtimi ir kokybine prasme tapačios Dievui, nors savo dydžiu yra begalinai mažos ir negali prilygti Viešpačiui savo galia. Sielos amžinumas yra patvirtinamas Bhagavad Gitoje (posmas 2.12), kur sakoma, kad "niekuomet nebuvo taip, kad nebūtų manęs, tavęs ir visų šitų karalių, ir niekuomet nebus taip, kad mes nustosime buvę".

Būdama tos pat prigimties kaip ir Dievas, individuali siela turi taip pat ir pasirinkimo laisvę. Jos laisvė visiškai įgyvendinama pasirinkimu būti su Dievu ir su meile Jam tarnauti ar būti atskirai nuo Dievo Jo sukurtame materialiame pasaulyje. Dievas iš sielos tikisi meilės, kuri savo prigimtimi gali būti tik laisvanoriška, todėl jis suteikia tokią pasirinkimo laisvę gyvąjai būtybei.

Visagalis Dievas nėra atsakingas už kančias, kurias gyvoji būtybė patiria materialioje egzistencijoje. Materiali gamta yra veiksmų ir bei pasekmių priežastis, o gyvoji būtybė yra savo laimės ar kančios priežastis.

Materialiame pasaulyje gyvosios būtybės, dvasinės sielos, keliauja iš vienos gyvybės formos į kitą. Tai vadinama samsara - reinkarnacija, persikūnijimu ar sielos migracija. Egzistuoja 8.400.000 gyvybės formų, į kurias galima patekti, tačiau žmogaus forma laikoma pačia svarbiausia, kadangi žmogus visiškai atsakingas už savo veiksmus ir gali suvokti Dievą.

Kokį kūną kitą gyvenimą gaus gyvoji būtybė, priklauso nuo karmos - veiksmų, kuriuos gyvoji būtybė atliko siekdama įgyvendinti savo troškimus. Subrendęs noras pagimdo veiksmą, o veiksmas sukuria atoveiksmį. Materialūs norai gimdo nuodėmingus veiksmus, kurie nukelia į gyvuliškas gyvybės formas. Kilnūs norai pagimdo dorybingus darbus, kurie nulemia aukštesnes gyvybės formas. Tačiau visose gyvybės formose niekas neapsaugotas nuo kančios, susijusios su gimimu, ligomis, senatve, mirtimi.

Nutraukti materialią egzistenciją (gimimą, ligas, etc.) galima tik atsisakius noro tenkinti jutimus. Tai galima padaryti užsiimant dvasine veikla, tai yra, tarnaujant Aukščiausiam Dievo Asmeniui.

Vedos aprašo tris kelius pasiekti Dievą: žinojimas (gjana), meditacija (joga) ir atsidavimo tarnystė (bhakti). Iš šių trijų kelių bhakti laikoma geriausia, nes ji vienintelė tęsiasi netgi po to, kai pasiekiamas išsivadavimas. Atsidavimo tarnystė Dievui yra konstitucinė gyvosios būtybės padėtis. Tokiu būdu bhakti yra ir priemonė, ir tikslas. Nors išsivadavimas (mokša ar nirvana)ir nėra galutinis bhakti jogos tikslas, su meile tarnaujant Dievui, išsivadavimas pasiekiamas jau šiame gyvenime.

Gyvoji būtybė yra visiškai priklausoma nuo Viešpaties. Dievo valia ji gali eiti į pragarą, Dievo malone ji gali pasiekti išsivadavimą, Dievas suteikė ir galimybę tarnauti Jam. Viešpaties valia visiškai neprieštarauja sielos pasirinkimo laisvei. Ir nuodėmingus ir kilnius savo norus siela įgyvendina tik Viešpaties malonės dėka.

Atliekant praktinę atsidavimo tarnystę, būtinai reikalingas guru - dvasinis mokytojas, kuris perėjo šį procesą iki galo, ir kuris gali parodyti mokiniui, kaip pasiekti tobulumą. Mokytoju gali būti tas, kuris be jokių asmeninių išskaičiavimų paaukojo savo gyvenimą tarnystei Dievui ir kuris tobulai seka savo mokytojo nurodymais.

Vedos išskiria devynis atsidavimo tarnystės būdus tokius kaip malda, Dievybių formos garbinimas šventykloje, sekimas Viešpaties nurodymais, tačiau iš jų švento Dievo vardo giedojimas ir pokalbiai apie Jo veiklą laikomi svarbiausiais, kadangi jie labiausiai suartina ir sutaiko šiame vaidų ir pykčio amžiuje gyvenančius žmones, bei suteikia tiesioginę Dievo patirtį.

Šiame amžiuje pati svarbiausia religinė praktika yra Harė Krišna Maha mantros kartojimas: Harė Krišna Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė.

Atnaujinta (Penktadienis, 04 Gegužė 2007 15:00)

 
Kalendorius