śaṅke nītāḥ sapadi daśama-skandha-padyāvalīnāṁ
varṇāḥ karṇādhvani pathikatām ānupurvyād bhavadbhiḥ
haṁho dimbhāḥ parama-śubhadān hanta dharmārtha-kāmān
yad garhantaḥ sukhamayam amī mokṣam apy ākṣipanti

O kvailiai, kaip jums nepasisekė!  Aš manau, kad į jūsų ausis vienas po kito pateko visi Bhāgavatam dešimtos giesmės posmų skiemenys, nes dabar jūsų ausys nebenori girdėti apie pačius palankiausius gyvenimo tikslus: religingumą (dharmą), naudą (arthą) ir malonumus (kāmą), ir smerkia netgi ketvirtą tikslą, išsivadavimą, kuris yra visų palaimingiausias.

Rupa Gosvami, Bhakti-rasamrta-sindhu, 1. 2. 240

SB 1.18.13

tulayāma lavenāpi
na svargaṁ nāpunar-bhavam
bhagavat-saṅgi-saṅgasya
martyānāṁ kim utāśiṣaḥ

"Akimirksnio, praleisto su Viešpaties bhaktu, negali lyginti nei su rojaus planetomis, nei su išsivadavimu iš materijos, o ką jau kalbėti apie žemiškąsias malones – gėrybes, kurios skirtos mirtingiesiems."

Viśvanātha Cakravartī Ṭhākuro komentaras:

Šis posmas paaiškina, kiek daug turime kalbėti apie bendravimo su didžiais bhaktais, kurie tapo regimi mūsų akims, didžio vandenyno šlovę. Negalime lyginti bendravimo akimirkos su prie Viešpaties prisirišusiais bhaktais su karmos rezultatu - Svarga, ar su jñanos rezultatu - išsivadavimu. Visiškai negalime lyginti šio bendravimo su materialiomis malonėmis žmonėms šiame pasaulyje, tokiomis kaip karalystė. Taip yra todėl, kad bendraujant su bhaktais atsiranda ypatingai retos bhakti daigas. Net visų karmos ir jñanos rezultatų negalime lyginti su bendravimo su bhaktu akimirka, arba su mažyte sādhana-bhakti kruopelyte. Tad ką kalbėti apie ilgai trunkantį bendravimą su bhaktu, arba dar daugiau, ką kalbėti apie bhakti, kuri kyla iš tokio bendravimo! Ir dar daugiau, ką galėtume pasakyti apie premą, kuri yra šios bhakti rezultatas? Tokius palyginimus mini šis posmas. Prielaidai naudojama liepiamoji veiksmažodžio nuosaka. Kadangi ji naudojama kaip neiginys, prasmė yra ta, kad negalima net įsivaizduoti palyginimo tarp bendravimo su bhaktu ir kitų dalykų, taip pat kaip negalima lyginti Meru kalno su garstyčios grūdu. Veiksmažodis yra naudojamas daugiskaitoje, siekiant parodyti, kad šio teiginio niekas negali paneigti, nes tai yra daugelio nuomonė. Bendravimo su bhaktais, kurie prisirišę prie Viešpaties, svarbą galima paaiškinti remiantis šiuo posmu:

na tathāsya bhaven moho 
bandhaś cānya-prasaṅgataḥ 
yoṣit-saṅgād yathā puṁso 
yathā tat-saṅgi-saṅgataḥ

"Prisirišimas prie bet kokio objekto negali sukelti tokios stiprios aistros ir pančių, kokie kyla prisirišus prie moters, o dar labiau prisirišus prie žmogaus, kuris galvoja vien apie moteris." (SB 3.31.35)

Tuos, kurie bendrauja su vyrais, prisirišusiais prie moterų, kritikuoja labiau nei tuos, kurie bendrauja su moterimis. Taip pat bendravimas su bhaktu, prisirišusiu prie Viešpaties, šlovinamas ir trokštamas labiau nei bendravimas su Pačiu Viešpačiu.

smerāṁ bhaṅgī-traya-paricitāṁ sāci-vistīrṇa-dṛṣṭiṁ
vaṁśī-nyastādhara-kiśalayām ujjvalāṁ candrakeṇa
govindākhyāṁ hari-tanum itaḥ keśi-tīrthopakaṇṭhe
mā prekṣiṣṭhās tava yadi sakhe bandhu-sange ’sti raṅgaḥ

O mano drauge, jei dar nori pasidžiaugti savo draugais ir artimaisiais, nežiūrėk į Viešpaties Govindos pavidalą, kai Jis vaikštinėja šalia Keśī-tīrthos prie Yamunos upės kranto. Jo lūpose lengva šypsena, o kūnas išlinkęs trijose vietose. Jo akys viliūkiškai dairosi aplinkui; Jo raudoną ir švelnią kaip pumpuras apatinę lūpą liečia fleita. Jis visas spindi, pasipuošęs povo plunksna.

Rupa Gosvami, Bhakti-rasamrta-sindhu 1. 2. 239

Sacinandana Svami

Mano gyvenimas mūsų mažyčiame ašrame prie ežero yra ramesnis, nei jūs galite įsivaizduoti.Galvoti, rašyti, kartoti, skaityti, melstis, garbinti ir priimti daugybę svečių, kurie užsuka pas mus, įskaitant gulbes. Bet laikas nuo laiko mano ramybė sutrinka, kai tenka galvoti apie atsakymus į sunkius klausimus. Prieš kelias dienas toks klausimas atsidūrė mano pašto dėžutėje. Štai jis jums:

„Mano klausimas: kaip aš galiu sumažinti spragą tarp gilaus tikėjimo, kurį jaučiu Krišnai, kuris metams bėgant taip maloningai man suteikia galimybę „perskaičiuoti įmokas“, ir kasdienybės, kuri tikėjimą dažnai padaro nepasiekiamu.“

Štai kaip aš atsakiau:

Leisk iš giliausių savo širdies kampelių padėkoti tau už nuostabų klausimą, apie kurį aš galvojau pastarąsias kelias dienas. Mąstydamas apie jį aš atradau gilų įkvėpimą, tačiau man prireikė daugiau laiko suformuluoti atsakymą.

Turbūt taip pagrindinis klausimas visiems praktikuojantiems. Jis susijęs su tuo, kad tikėjimą reikia įgyvendinti.

Aš įsitikinęs kad tavo visaapimantį tikėjimą tau suteikė Krišna. Tai dieviška investicija iš aukščiau. O dabar tu turi išmokti – žingsnis po žingsnio – kaip įgyvendinti tai, kuo tu tiki. Kitaip tariant, kai Krišna įsikėlė į tavo gyvenimą, Jis nori, kad tu taip pat keliesi į Jo gyvenimą. Tau dabar teks užpildyti spragą tarp to, kuo tu tiki ir tavo tikrosios patirties. Patirtis yra geriausias įrodymas, kad kažkas yra tikra.

Aš mąstau apie tris žingsnius, kuriuos tau reikia žengti tikėjimo kelyje: Pagerinti savo praktiką, melstis dieviško įgalinimo ir nebijoti rizikos.

PAGERINK SAVO PRAKTIKĄ

Aš tikrai noriu tau padėti suprasti šį esminį momentą pasitelkęs trumpą istoriją, kuri tave įkvėps ir privers susimąstyti:

Kartą gyveno gerai žinomas šventasis. Jis gyveno kalno papėdėje, nedideliame šiaudiniame namelyje. Jis buvo senas, todėl nebegalėjo keliauti ir praktiškai gyveno vienas pats, mintimis paniręs į Viešpatį. Kai kurie jį laikė guru, kuris atsako į jų klausimus, todėl jį retkarčiais lankydavo žmonės. Tačiau dažniausiai jis buvo vienas pats.

Kartą iš savo olos kalnuose nusileido atsiskyrėlis. Jis girdėjo apie šventąjį ir tikėjosi iš jo gauti atsakymą į vidinę dilemą, su kuria susidūrė. Kai jis prisėdo, šventasis linktelėjo galva, parodydamas, kad jis gali kalbėti. „Aš labai gerai žinau, kas yra gyvenimo tikslas, aš tikiu šventraščiais ir praktika“, tarė atsiskyrėlis. „Ir vis dėlto aš dažnai nepajėgiu gyventi taip, kaip žinau, ir mane užvaldo bukumo bei skausmingos tuštumos širdyje debesys. Ką man daryti?“

Senas šventasis atsiduso ir ilgą laiką tylėjo. Tuomet ji tarė: "Prašau, ateik rytoj. Man pačiam įdomus atsakymas. Aš liksiu čia ir melsiuos.“

Kai atsiskyrėlis grįžo kitą rytą, šventas žmogus jau turėjo atsakymą: „Yra didelis vandenynas, su daugybe srovių bei bangų. Jis praktiškai neperplaukiamas. Kitame krante yra krištolo baltumo krantas. Truputį toliau pamatysi miestą auksuotais stogais, turgavietę, kur viską gali gauti nemokamai, šventyklas, kur Viešpats pats kalbasi su savo pasišventusiais tarnais.“

Tada senas šventasis vėl nutilo. Po kurio laiko jis intensyviai pažiūrėjo į lankytojo akis ir ryžtingai tarė: „Brolau, nustokime kurį laiką kalbėti apie tą vietą. Pradžiai tau reikia surasti valtį, valtininką, irklus ir kompasą.  Tada jis vėl nutilo.

Lankytojas suprato. Vietoje to, kad medituotų į savo dvasinį idealą (aukso miestą) jam reikėjo savo dėmesį nukreipti į procesą, kaip ten nusigauti.

Lygiai taip pat, aš manau, tau reikia susitelkti į savo praktiką - tarkime, valtį. Viską ką turi, sudėk į ją, pasitark su patyrusiais jūreiviais ir pasinaudok irklais. Yra labai sena daina, kuri apie tai kalba:

Kas keliaus, o kas keliaus, broliai?

hari-nama naukakhani om guru-khandari
sankirtana koroyala dubahu pasari

Šri Guru yra kapitonas, o kirtano dainininkai, mojuojantys pakeltomis rankomis, yra irklai. (Locana Dasa Thakura)

Šventas Hari vardas yra laivas, Šios dainos autorius įkvėpinėja toliau; Šri Čaitanjos Mahaprabhu malone, pučiant palankiems premos vėjams visos sielos gali perplaukti gimimų ir mirčių vandenyną.

Bet jūs paklausite: o kas yra kompasas? Mano nuolankiu supratimu, kompasas yra šventraštis, Šrimad Bhagavatam. Reguliariai klausantis šio tyriausio šventraščio, galima gauti visą šviesą, reikalingą eiti keliu net ir Kali-yugos tamsoje.

MELSK BHAKTI SU SKONIU

Greičiausiai tu tai jau praktikuoji, bet ar tavyje tai gyva? Ar tu patiri gilų skonį? Ačarjos kalba apie bhakti su nektaru ir bhakti be nektaro. Melsk tos bhakti su skoniu, kaip skęstantis žmogus meldžia laivo, kaip mirštantis iš troškulio meldžia vandens, kaip mylimasis meldžia senai prapuolusios mylimosios. Tik bhakti su skoniu paims tave anapus to, kur dabar esi.

Bet prašau, suprask, kad tu negali jėga skinti savo kelią į Dievo karalystę. Ne dėl tavo jėgos atsidaro tos durys, kurios veda toliau. Tos durys atsidaro tik iš vidaus, tik Viešpaties ranka. Tačiau mūsų pastangos gali parodyti Viešpačiui, kad mes nesame abejingi Jo dovanoms.Stropi praktika mus pastatys ten, kur mes galėsime priimti. Todėl pastangos yra svarbios, bet visada tik Jis nusprendžia kaip Jis atsilieps.Gal Jis tai jau padarė, bet kadangi tu tikėjaisi kažko kito ir žiūrėjai pro galinį langą, galėjai neatpažinti tų dovanų, kurios jau padėtos prie tavo durų.

PRADĖK DABAR IR RIZIKUOK

Aš visada sakiau, kad visas kelias pasimato tik tada, kai pradedi juo eiti. Ar kada nors stovėjai prie kelio, vedančio į mišką, ir nežinojai, kur jis nuves? Argi mes nesame susidūrę su klausimu: Ar man likti čia, ar eiti? O tada, kai surizikavę žengdavome į nežinomybę, dažniausiai būdavome maloniai nustebinti to, ką atrasdavome.

Štai paslaptis: Kai dvasiniame gyvenime eini pirmyn, niekuomet nesi vienas.Kiek stipriai nori žinoti, tiek Viešpats tau atsiskleis. Kiek dvasinę pažangą padarome gyvenimo prioritetu, tiek iš tikrųjų suprasime ir judėsime pirmyn - tai veikia iš karto. Jei tai bus svarbiausias dalykas gyvenime, mūsų pažanga bus labai sparti. Tikėjimas atgyja kaip maitinamas patirtimi. Tačiau jei jį padarysime antru ar trečiu prioritetu, idealo siekimas taps progresyviai lėtesnis, o spraga tarp to, kuo tikime ir ką patiriame, liks didelė.

Todėl prašau, pradėk su entuziazmu ir žinok, kad nesi vienas: Šiandien yra pirmoji tavo likusio gyvenimo diena.

Originalus straipsnis čia: http://www.sacinandanaswami.com/s1a741/inspiring-articles/live-your-faith.html

tṛṇād api su-nīcena
taror iva sahiṣṇunā
amāninā māna-dena
kīrtanīyaḥ sadā hariḥ

Pažodinis vertimas:

tṛṇāt api – už užguitą žolę; su-nīcena – menkesnis; taroḥ - medis; Iva – tarsi; sahiṣṇunā – su pakantumu amāninā – be išdidumo ar puikybės; māna-dena – rodydamas pagarbą visiems; kīrtanīyaḥ - giedoti; sadā – visada; hariḥ - šventą Viešpaties vardą.

„Tas kuris save laiko menkesniu už žolę, kuris yra pakantesnis už medį, kuris neieško pagarbos sau, bet visuomet pasiruošęs parodyti pagarbą kitiems, gali labai lengvai kartoti šventąjį Viešpaties vardą nuolatos.“

(Iš Caitanya Caritāmṛtos, Antya 20.21)

Pirmutinė tyros meilės Śrī Kṛṣṇai priežastis yra visiška Kṛṣṇos malonė, kuri vieniems gali kilti spontaniškai, o kitiems palaipsniui praktikuojant pasiaukojimo tarnystę.

Iš dosnaus donoro galima gauti arba jau pagaminto maisto, arba priemones ir produktus maistą pasigaminti pačiam. Lygiai taip pat šventraščių nuomone Kṛṣṇos malonę galima gauti atliekant pasiaukojimo tarnystės praktiką ar reguliuojamą taisyklėmis ar spontanišką.

Kelyje įveikus visas kliūtis, kurias sukelia baimė ir kitos silpnybės, galima pasiekti tyrą meilę, kai žmogus apie Viešpatį galvoja kaip apie artimą draugą šiame pasaulyje. Kad taip atsitiktų, reikia turėti stiprų troškimą tarnauti Viešpačiui tokiu pat būdu kaip Jo gopai ir gopės.

Tokia meilė auga praktikuojant pasiaukojimo tarnystę, kurios pagrindiniai metodai yra medituoti (dhyāna) į gausius Viešpaties žaidimus Vradžoje ir dainuoti apie juos. Šią tarnystę papuošia Viešpaties pačių brangiausių šventų vardų saṅkīrtana.

Būnant su žmonėmis, kuriems skani tik su tyra meile atliekama pasiaukojimo tarnystė, tokia meilė atsiranda savo ruožtu. Bet vis dėlto reikia stengtis ją paslėpti.

Tokia meilės pasiaukojimo tarnystė labai skiriasi nuo kitų disciplinų: karmos, jñānos ar jogos. Kiekvienoje pakopoje ją puošia abejingumas šiems dalykams, o jos šaknis yra dainya - visiškas nuolankumas.

Išminčiai dainyą apibrėžia kaip būseną, kurioje žmogus apie save visą laiką galvoja kaip apie ypatingai bejėgį ir menką, netgi jei turi visas puikiąsias savybes.

Dainya visu savo spindesiu pasireiškia tada, kai prema, tyra meilė Dievui, pasiekia visišką brandą. Pavyzdys - Gokulos moterys, kurias paliko Kṛṣṇa.

Kai dainya visiškai subręsta, prema skleidžiasi be jokių ribų. Todėl matome, kad dainya ir prema veikia viena kitą. Abi jos yra ir priežastis ir pasekmė.

(Sanatana Gosvami, „Bṛhad Bhagavatāmṛta“, 3.5.215-225)

Iš Bhakti rasāmṛta sindhu, 1.1.17

kleśa-ghnī śubhadā mokṣa-laghutā-kṛt sudurlabhā |
sāndrānanda-viśeṣātmā śrī-kṛṣṇākarṣiṇī ca sā ||17||

kleśa-ghnī – sunaikina kančias; śubhadā – suteikia palankumą; mokṣa – išsivadavimą; laghutā-kṛt – padaro juokingu, menkaverčiu; sudurlabhā – sunkiai pasiekiama; sāndrānanda – tirštą palaimą; viśeṣātmā – apreiškia sieloje, širdyje; śrī-kṛṣṇa – Śrī Kṛṣṇą; akarṣiṇī – patraukia; ca – taip pat; sā – ji;

Išskirtinės bhakti savybės yra:

1. ji geba sunaikinti kančias;
2. ji suteikia palankumą;
3. ji sumenkina išsivadavimo vertę;
4. ji retai pasiekiama;
5. ji apreiškia tirštą (koncentruotą) palaimą;
6. ir ji geba patraukti Kṛṣṇą.

1.1.18. Pirmas aspektas, bhakti galimybė sunaikinti kančias:

Kančios prigimtis yra triguba: nuodėmės pasekmė, nuodėmės sėkla ir neišmanymas.

1.1.19. Pirmiausia aptariamos nuodėmių pasekmės:

Yra dviejų rūšių nuodėmių pasekmės (nuodėmingų veiksmų poveikis): pasekmės, kurios bus patiriamos kituose gyvenimuose (aprārabdham) ir pasekmės, kurios patiriamos šiame gyvenime (prārabdham).

1.1.20. Čia yra pavyzdys iš Bhāgavatam vienuoliktos giesmės apie tai, kaip sunaikinamos visos aprārabdha pasekmės:

„Mano brangus Uddhava, pasiaukojimo tarnystė susijusi su Manimi yra kaip kaitri ugnis, paverčianti pelenais visą nuodėmingos veiklos kurą, kuris į ją dedamas.“ SB 11.14.19

1.1.21. Čia yra įrodymas iš trečios Bhāgavatam giesmės, kad bhakti sunaikina prārabdha pasekmes:

„Ką jau kalbėti apie dvasinį tobulėjimą tų, kurie mato Aukščiausią Asmenybę akis į akį; netgi tie, kurie gimė šunėdžių šeimose, bent kartą ištarę šventą Aukščiausiojo Dievo Asmens vardą arba kalbėdami apie Jį, klausydamiesi apie Jo žaidimus, nusilenkdami Jam ar netgi atsimindami Jį, iš karto tampa tinkamai pasirengę atlikti vedinius aukų atnašavimus.“ SB 3.33.6

1.1.22. Yra laikoma, kad gimti šunėdžių šeimoje yra žema kilmė ir dėl šios priežasties toks žmogus negali atlikti aukų atnašavimų. Nuodėmių pasekmės, dėl kurių šiame gyvenime žmogus gimsta tokios žemos kilmės šeimoje, yra vadinamos prārabdha nuodėme.

1.1.23. Padma Purāṇoje taip pat pasakyta:

„Kas užsiima bhakti Viešpačiui Viṣṇu, žingsnis po žingsnio sunaikinamos aprārabdha, kūṭa, bīja ir prārabdha-karmos.“

1.1.24. Iliustracija kaip bhakti sunaikina nuodėmės sėklas, materialius troškimus, yra pateikiama Bhāgavatam šeštoje giesmėje:

„Nors atlikdamas askezes, teikdamas labdarą, sekdamas įžadais ir praktikuodamas kitus panašius metodus žmogus gali neutralizuoti nuodėmingo gyvenimo pasekmes, ši dorybinga veikla negali išrauti širdyje glūdinčių materialių troškimų.  Tačiau, jei žmogus tarnauja lotosinėms Dievo Asmens pėdoms, jis tuoj pat išsilaisvina iš viso šio užsiteršimo.“ SB 6.2.17

1.1.25. Toliau iliustruojama kaip bhakti gali sunaikinti avidyā (neišmanymą):

„Tarnaudami Viešpaties lotosinių pėdų piršteliams, bhaktai labai lengvai gali nukirsti neišmanymo mazgą, kuriame tvirtai susipynė nesuskaičiuojamos karmos (veiksmų) pasekmės. Tačiau tai labai sunku padaryti tuščiagalviams (bandantiems ištuštinti savo protą) jñāniams ir jogams. Kad ir kaip besistengtų sustabdyti juslių veiklą, jie negali to padaryti. Todėl geriau užsiimkite pasiaukojimo tarnyste Kṛṣṇai, Vasudevos sūnui.“ SB 4.22.39

1.1.26. Padma Purāṇoje taip pasakyta:

„Kaip miško gaisras sudegina demonę gyvatę, aukščiausias pasiaukojimas Viešpačiui greitai ir visiškai sudegina avidyā (neišmanymą) žinojimu (vidyā), kuris lydi bhakti.“

1.1.27. Antra išskirtinė uttama-bhakti savybė yra tai, kad ji suteikia palankumą. Apie tai:

Išminčiai paaiškino, kad palankumas (śubha) yra keturių tipų: mylėti visas gyvas esybes, būti patraukliu visoms gyvoms esybėms, turėti geras savybes ir laimė, o taip pat kiti dalykai.

1.1.28. Pirmuosius du śubha tipus iliustruoja Padma Purāṇa:

„Visos gyvos esybės yra patenkintos tuo, kas garbina Viešpatį; jis taip pat patenkintas visais pasaulio gyventojais, judančiais ir nejudančiais.“

1.1.29. Bhakti suteikia gerąsias savybes ir kitus dalykus (sad-guṇādi):

„Kas be svyravimų pasišventė Dievo Asmeniui, valdo Viešpatį ir Jo pasekėjus, o taip pat visas jų gerąsias savybes. Bet kas nepasišventė Viešpačiui, visos jo savybės yra materialios ir menkavertės. Vedamas troškimų jis tiesiog siekia laikinų materialių objektų.“ SB 5.18.12

1.1.30. Bhakti suteikia laimę:

Yra trijų rūšių laimė: kylanti iš materialių dalykų, iš brahmano suvokimo ir iš Viešpaties.

1.1.31. Tantroje yra pasakyta:

„Stulbinančios mistinės galios, materialūs malonumai, amžina laimė suvokus brahmaną ir amžina palaima tarnaujant Viešpačiui atsiranda iš pasiaukojimo (bhakti) Govindai.“

1.1.32 Hari-bhakti-sudhodayoje taip pat pasakyta:

„O dievų Viešpatie! Aš vėl prašau Tavęs, kad gaučiau tvirtą pasišventimą Tau. Bhakti yra vijoklis, suteikiantis arthą, dharmą, kāmą ir mokṣą, o taip pat laimę, patyrus Viešpatį.“

1.1.33. Bhakti sukelia nepagarbą išsivadavimui:

Kai širdyje atsiranda bent nedidelis potraukis Viešpačiui, keturi žmonijos siekiai – artha, dharma, kāma ir mokṣa – pasidaro tarsi šiaudai, jiems gėda pasirodyti bhakti akivaizdoje.

1.1.34. Nārada-pañcarātra apie tai sako:

„Visos siddhi (tobulybės), kurioms vadovauja išsivadavimas, ir visi stulbinantys materialūs malonumai tarsi dievobaimingos tarnaitės eina paskui didžiąją deivę, kurios vardas Hari-bhakti.“

1.1.35. Bhakti labai sunku įgyti:

Bhakti sunku įgyti dėl dviejų priežasčių: net jei atliekama labai intensyviai, bet be potraukio, bhakti negalima pasiekti net ir po ilgo laiko tarpo; net jei atliekama su potraukiu, Kṛṣṇa praktikuojančiam nesuteikia bhakti iš karto.

1.1.36. Vienoje iš tantrų iliustruojama pirma bhakti retumo priežastis (praktikuojant be prisirišimo):

„Jñānos pagalba lengva pasiekti išsivadavimą, o materialius malonumus lengva pasiekti atliekant dorus darbus (puṇya), tokius kaip aukų atnašavimai. Bandydamas tūkstančius kartų žmogus gali pasišvęsti šiems tikslams. Tačiau negalima pasiekti bhāva-bhakti Viešpačiui net ir atliekant tūkstančius skirtingų sādhanų (nes āsakti taip ir neatsiras).“

1.1.37. Bhāgavatam aprašo antrą retumo priežastį:

„Mano brangus karaliau, iš tiesų visus Pāṇḍavų ir Yadu dinastijos narius išlaiko Aukščiausiasis Asmuo, Mukunda. Jis yra jūsų dvasinis mokytojas, garbinama Dievybė, draugas ir visos jūsų veiklos vadovas. Ką jau apie tai kalbėti, Jis netgi kartais tarnauja jūsų šeimai kaip pasiuntinys arba tiesiog tarnas. Tai reiškia, kad Jis dirba kaip paprastas tarnas. Siekiantys Viešpaties palankumo labai lengvai gauna iš Viešpaties išsivadavimą, bet jis ne visada suteikia jiems bhāva-bhakti.“ SB 5.6.18

1.1.38. Bhakti sudaryta iš ypatingos koncentruotos palaimos:

Palaima, kylanti iš brahmano patirties, sukauptos transe (samādhi) trukusiame pusę Brahmos gyvenimo, negali prilygti net vienam lašui iš bhakti laimės vandenyno.

1.1.39. Hari-bhakti-sudhodaya sako:

„O visatos guru, tiesiogiai regėdamas Tave aš plaukioju tyrame palaimos vandenyne. Visa impersonalaus brahmano teikiama laimė yra tokia pat nereikšminga, kaip balutė karvės kanopos padarytoje duobutėje.“

1.1.40. Taip pat Bhāvārtha-dīpikoje pasakyta (10.88.11):

„Kai kurios sėkmingos sielos žaidžia saldžiame pokalbių apie Tave vandenyne ir taip patiria didžiausią palaimą. Jie mano kad laimė, kurią suteikia artha, dharma, kāma ir mokṣa, yra tokia pat nereikšminga, kaip šiaudai.“

1.1.41 Bhakti traukia Kṛṣṇą ir Jo palydovus:

Bhakti yra vadinama śrī-kṛṣṇākarṣiṇī, nes Ji pririša Viešpatį prie premos ir užvaldo Jį Patį ir Jo palydovus.

1.1.42. Todėl Bhāgavatam vienuoliktoje giesmėje sako:

„Mano brangus Uddhava, nepriekaištinga pasiaukojimo tarnystė (prema-bhakti), kurią Man atlieka Mano bhaktai, Mane padaro pavaldžiu jiems. Kas užsiima mistine joga, Sāṅkhyos filosofija, dorybingais darbais, Vedų studijomis, askezėmis ar atsižadėjimu, negali Manęs taip valdyti.“ SB 11.14.20

1.1.43. Panašiai sako Nārada Bhāgavatam septintoje giesmėje:

„Mano brangus Mahārāja Yudhiṣṭhira, visi jūs, Pāṇḍavai, esate ypač sėkmingi, nes Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, gyvena jūsų rūmuose kaip paprastas žmogus. Didžios šventosios asmenybės tai labai gerai žino, todėl nuolat lankosi jūsų namuose.“ SB 7.10.48

pracīnānāṁ bhajanam atulaṁ duṣkaraṁ śṛṇvato me 
nairāśyena jvalati hṛdayaṁ bhakti-leśālasasya 
viśva-drīcīm agha-hara tavākarṇya kāruṇya-vīcīm 
āśā-bindūkṣitam idam upety antare hanta śaityam

pracīnānām – didžių praeities bhaktų; bhajanam – pasiaukojimo tarnystė; atulam – neprilygstama; duṣkaram – sunkiai atliekama; śṛṇvataḥ - klausantis; me – man; nairāśyśena – su neviltim; jvalati – dega; hṛdayam – širdis; bhakti – pasiaukojimo; leśa – mažytę dalį; alasasya – silpnas ir apatiškas; viśvadrīcīm – nuo Brahmos iki pačios menkiausios esybės; aghahara – o Aghasuros žudike; tava – apie Tavo; akarṇya – išgirdęs;  karuṇya – malonės; vīcīm – bangas; āśā – vilties; bindu – lašeliu; ukṣitam – pašlakstytas; idam – šis; upeti – atgauna; antare – viduje; hanta – išties; śaityam—ramybę.

O Aghāsuros žudike (tas, kuris sunaikini nuodėmes)! Kai aš išgirstu apie tai, kokią ypatingai sunkią sādhaną ir bhajaną ankstesniais laikais atliko didžios sielos, tokios Śrī Śuka ir Mahārāja Ambarīṣa, mano širdis, kurioje nėra nei pėdsako bhakti, prisipildo nevilties ir liūdesio, nes tokia sunki sādhana ir bhajana man niekada nebus įmanoma. Todėl aš jaučiu, kad niekada negalėsiu pasiekti Tavo lotosinių pėdų. Bet, kai aš pamatau Tavo malonės bangas, kurios užlieja visus, pradedant Brahmā ir baigiant bjauriausiais nusidėjėliais, mano širdis vėl nurimsta ir pamato vilties spindulėlį.

(Tri-bhaṅgī-pañcakam, Stava-mālā, Śrīla Rūpa Gosvāmī)

bhaktyā vihīnā aparādha-lakṣaiḥ
kṣiptāś ca kāmādi-taraṅga-madhye
kṛpāmayi tvām śaraṇaṁ prapannā
vṛnde namas te caraṇāravindam

Neturiu bhakti nei lašo, tik milijonus įžeidimų
troškimų blaškomas materialiam vandenyne
o gailestingoji deive, tavo prieglobsčio šaukiuosi
o Vrinda, tavo lotosinėms pėdoms lenkiuosi

Caitanya Caritamrita, Antya, 20.38

prema dhana vina vyartha daridra-jivana
dasa kari vetan more deha prema dhana

Gyvenimas be meilės -
tuščias ir skurdus.
Paskirk mane tarnu,
o Viešpatie.
Lai meilė man
atlyginimu bus.

Caitanya Caritamrita, Madhya 2.40

śuna mora prāṇera bāndhava
nāhi kṛṣṇa-prema-dhana,     daridra mora jīvana,
dehendriya vṛthā mora saba

Śrī Caitanya Mahāprabhu tęsė:
Brangūs draugai, jūs -
mano gyvybė, mano siela,
todėl sakau jums,
neturiu aš
meilės Kṛṣṇai dovanos.
Todėl, gyvenimas man
tuščias ir skurdus.
O kūnas ir jutimai
visiškai beverčiai.

Madhya 2.41

punaḥ kahe,—hāya hāya,     śuna, svarūpa-rāmarāya,
ei mora hṛdaya-niścaya
śuni karaha vicāra,     haya, naya—kaha sāra,
eta bali’ śloka uccāraya

Ir vėl su liūdesiu jis kreipės
į Svarūpą Dāmodarą
ir Rāyą Rāmānanda:

„Ach! Paklausykite draugai,
dabar jūs žinot
įsitikinimą mano širdyje.
Tatai žinodami
nuspręskit patys,
ar aš teisus, ar ne.
Tik man sakykit tiesą."

Tada Mahāprabhu pradėjo kitą posmą.

Madhya 2.42

ka-i-avarahi-aṁ pemmaṁ ṇa hi hoi māṇuse loe
ja-i hoi kassa virahe hontammi ko jīa-i

Materialiam pasauly
meilė Dievui be apgaulės
neįmanoma.
Jei tokia meilė būtų,
gi nebūtų
išsiskyrimo skausmo.
O jei jau tektų išsiskirt,
nejau gyventum?

Madhya 2.43

akaitava kṛṣṇa-prema,     yena jāmbūnada-hema,
sei premā nṛloke nā haya
yadi haya tāra yoga,     nā haya tabe viyoga,
viyoga haile keha nā jīyaya

Neveidmaininga meilė Kṛṣṇai -
tarytum auksas
iš Jāmbū upės.
Neegzistuoja ji
žmonių pasauly.
Jei egzistuotų,
negalėtų būti
išsiskyrimo skausmo.
Jei tektų išsiskirti,
negalėtum juk gyventi.

Madhya 2.44

eta kahi’ śacī-suta,     śloka paḍe adbhuta,
śune duṅhe eka-mana hañā
āpana-hṛdaya-kāja,     kahite vāsiye lāja,
tabu kahi lāja-bīja khāñā

Po to Śrīmatī Śacīmātos mylimas sūnus
pasakė kitą gražų posmą,
o Rāmānanda Rāya ir Svarūpa Dāmodara
klausės dėmesingai.

„Jaučiu didžiulę gėdą
kalbėdamas jums apie tai,
kas vyksta mano širdyje.
Bet vis dėlto
nurijęs gėdos sėklą
kalbėsiu tiesiai.
Išklausykit.“

Madhya 2.45

na prema-gandho ’sti darāpi me harau
krandāmi saubhāgya-bharaṁ prakāśitum
vaṁśī-vilāsy-ānana-lokanaṁ vinā
bibharmi yat prāṇa-pataṅgakān vṛthā

Mano širdy nėra nei kvapo meilės Viešpačiui Hari.
O ir verkiu tik rodydamas didžią savo sėkmę.
Išties, nors Kṛṣṇos veido nematau ir negirdžiu jo fleitos,
Toliau tempiu gyvenimą tarsi vabzdys, be tikslo.

Madhya 2.46

dūre śuddha-prema-gandha,     kapaṭa premera bandha,
seha mora nāhi kṛṣṇa-pāya
tabe ye kari krandana,     sva-saubhāgya prakhyāpana,
kari, ihā jāniha niścaya

Man tolima netgi užuomina
apie nepriekaištingą meilę.
O tariamoji meilė
nepririš manęs
prie Kṛṣṇos lotosinių pėdų.
Kai aš verkiu,
darau tai, kad
pademonstruočiau
savo sėkmę.
Jūs galit tuo neabejoti.

Madhya 2.47

yāte vaṁśī-dhvani-sukha,     nā dekhi’ se cāṅda mukha,
yadyapi nāhika ‘ālambana’
nija-dehe kari prīti,     kevala kāmera rīti,
prāṇa-kīṭera kariye dhāraṇa

Nors nematau
skaistaus tarsi mėnulis
Kṛṣṇos veido,
kai laimės kupinas
fleita jis groja,
Ir neturiu vilties
jį  susitikti,
vis tik aš rūpinuosi
kūnu.
Tai geismo kelias.  
Bet toliau
kaip kirminas laikausi
įsikibęs į gyvenimą.

Madhya 2.48

kṛṣṇa-premā sunirmala,     yena śuddha-gaṅgā-jala,
sei premā—amṛtera sindhu
nirmala se anurāge,     nā lukāya anya dāge,
śukla-vastre yaiche masī-bindu

Juk meilė Kṛṣṇai
be dėmelės,
taip pat tyra kaip
Gangos vandenys.
Ši meilė – tai
nektaro vandenynas.
Potraukis Kṛṣṇai -
nepriekaištingas,
bet kokia dėmelė
ant jo išlystų,
Kaip rašalo dėmė ant
balto drabužio.

Madhya 2.49

śuddha-prema-sukha-sindhu,     pāi tāra eka bindu,
sei bindu jagat ḍubāya
kahibāra yogya naya,     tathāpi bāule kaya,
kahile vā kebā pātiyāya

Tyra meilė Kṛṣṇai - laimės vandenynas.
Jei bent vieną lašą gaučiau,
pasaulį visą paskandintų.
Išreikšti meilę atvirai netinka,
tačiau beprotis priverstas kalbėti.
Bet net jei kalba jis, ar kas juo tiki?“

Madhya 2.51

ei premā-āsvādana,     tapta-ikṣu-carvaṇa,
mukha jvale, nā yāya tyajana
sei premā yāṅra mane,     tāra vikrama sei jāne,
viṣāmṛte ekatra milana

Patirti tokią meilę Dievui –
Lyg degančią cukrašvendrę kramtyti -
Burna liepsnoja, o tu negali sustoti.
Kieno širdy yra truputį meilės,
Tikrai galės pajust jos galią,
Taip susitinka tik nektaras ir nuodai

Madhya 2.52

pīḍābhir nava-kāla-kūṭa-kaṭutā-garvasya nirvāsano
nisyandena mudāṁ sudhā-madhurimāhaṅkāra-saṅkocanaḥ
premā sundari nanda-nandana-paro jāgarti yasyāntare
jñāyante sphuṭam asya vakra-madhurās tenaiva vikrāntayaḥ

Meilė gi 
sukelia kančias, 
sunaikinančias 
šviežių nuodų 
aštrumo išdidumą, 
o liedama palaimą ant galvos, 
sumenkina ambrozijos 
saldumo egoizmą.
Gražioji drauge, 
ta širdis, 
kurioj pabudo meilė 
Nandos sūnui, 
suprast akivaizdžiai galės 
kreivas ir tuo pačiu 
saldžias jos galimybes.

sahasra’śīrṣā puru’ṣaḥ | sahasrākṣaḥ sahasra’pāt |
sa bhūmi’ṃ viśvato’ vṛtvā | atya’tiṣṭhaddaśāṅguḷam ||

puru’ṣa evedagṃ sarvam” | yadbhūtaṃ yacca bhavyam” |
utāmṛ’tatva syeśā’naḥ | yadanne’nātiroha’ti ||

etāvā’nasya mahimā | ato jyāyāg’-śca pūru’ṣaḥ |
pādo”உsya viśvā’ bhūtāni’ | tripāda’syāmṛta’ṃ divi ||

tripādūrdhva udaitpuru’ṣaḥ | pādo”உsyehāஉஉbha’vātpuna’ḥ |
tato viṣvaṇ-vya’krāmat | sāśanānaśane abhi ||

tasmā”dvirāḍa’jāyata | virājo adhi pūru’ṣaḥ |
sa jāto atya’ricyata | paścād-bhūmimatho’ puraḥ ||

yatpuru’ṣeṇa haviṣā” | devā yaṅñamata’nvata |
vasanto a’syāsīdājyam” | grīṣma idhmaśśaradhdhaviḥ ||

saptāsyā’san-paridhaya’ḥ | triḥ sapta samidha’ḥ kṛtāḥ |
devā yadyaṅñaṃ ta’nvānāḥ | aba’dhnan-puru’ṣaṃ paśum ||

taṃ yaṅñaṃ barhiṣi praukṣan’ | puru’ṣaṃ jātama’grataḥ |
tena’ devā aya’janta | sādhyā ṛṣa’yaśca ye ||

tasmā”dyaṅñāt-sa’rvahuta’ḥ | sambhṛ’taṃ pṛṣadājyam |
paśūg-stāg-śca’kre vāyavyān’ | āraṇyān-grāmyāśca ye ||

tasmā”dyaṅñātsa’rvahuta’ḥ | ṛcaḥ sāmā’ni jaṅñire |
chandāg’ṃsi jaṅñire tasmā”t | yajustasmā’dajāyata ||

tasmādaśvā’ ajāyanta | ye ke co’bhayāda’taḥ |
gāvo’ ha jaṅñire tasmā”t | tasmā”jjātā a’jāvaya’ḥ ||

yatpuru’ṣaṃ vya’dadhuḥ | katithā vya’kalpayan |
mukhaṃ kima’sya kau bāhū | kāvūrū pādā’vucyete ||

brāhmaṇo”உsya mukha’māsīt | bāhū rā’janya’ḥ kṛtaḥ |
ūrū tada’sya yadvaiśya’ḥ | padbhyāgṃ śūdro a’jāyataḥ ||

candramā mana’so jātaḥ | cakṣoḥ sūryo’ ajāyata |
mukhādindra’ścāgniśca’ | prāṇādvāyura’jāyata ||

nābhyā’ āsīdantari’kṣam | śīrṣṇo dyauḥ sama’vartata |
padbhyāṃ bhūmirdiśaḥ śrotrā”t | tathā’ lokāgm aka’lpayan ||

yaṅñena’ yaṅñama’yajanta devāḥ | tāni dharmā’ṇi prathamānyā’san |
te ha nāka’ṃ mahimāna’ḥ sacante | yatra pūrve’ sādhyāssanti’ devāḥ ||

1. Šis Vyras turi tūkstantį galvų, tūkstantį akių ir pėdų tūkstantį. Jis žemę persmelkė visom kryptim ir išplėtė save anapus dar dešimt pirštų.

2. Šis Vyras yra visata, ir tai kas buvo ir kas bus. Jo valdžioje nemirtingumas, kai jis maistu praauga viską.

3. Tokia didybė jo, bet Vyras yra daugiau nei tai. Visos būtybės yra jo ketvirtis; trys ketvirčiai – kas nemirtingam danguje.

4. Trimis ketvirčiais Vyras viršun kilo, o vienas ketvirtis ir liko čia. Iš čia jis į visas kryptis pasklido, į tai kas valgo ir kas  ne.

5. Iš jo Virāja[1] gimė, iš Virājos gimė Vyras. Kai jis gimė, anapus žemės buvo, už ir iki jos.

6. Kai dievai, paruošę aukai vietą, Vyrą padarė atnaša, pavasaris buvo lydytas sviestas, vasara – kuras, o ruduo – auka.

7. Septyni pagaliukai[2] supo jį, dar malkų triskart tiek, kada dievai paruošę atnašavimo areną, pririšo Vyrą kaip aukojamą gyvūną.

8. Jie patepimą[3] davė Vyrui, pirmajai aukai, ant šventos žolės. Juo Sādhyos[4] ir dievai taip pat išminčiai atliko atnašavimą.

9. Šiame aukojime, kur viskas buvo atnašauta, ištirpęs taukas[5] buvo surinktas ir jis[6] jį pavertė gyvūnais, gyvenančiais danguj, miške ir kaimuose.

10. Šiame aukojime, kur viskas buvo atnašauta, gimė Ṛg Vedos posmai, Sāma Vedos himnai; visi eiliavimai[7] ir Yajur Vedos mantros.

11. Iš jo gimė arkliai ir gyvuliai, turintys dvi dantų eiles; Karvės iš jo ir ožkos, avys.

12. Kai padalino Vyrą, į kiek dalių jie jį išskyrė? Ką jie vadina jo burna, ką rankomis, ką šlaunimis ir pėdomis?

13. Burna jo tapo brāhmaṇais, jo rankos virto kṣatriyais, jo šlaunys vaiśyais, iš pėdų gimė śūdros.

14. Iš jo proto mėnulis gimė, o saulė iš akių. Indra ir Agni išėjo iš burnos, o vėjas gimė iš gyvybės kvapo.

15. Vidus pasaulio kilo iš jo bambos, iš galvos - dangus. Iš jo pėdų išėjo žemė, o pasaulio kryptys iš ausų. Taip dievai sutvėrė pasaulių sandarą.

18. Aukojimo metu dievai pirmiausiai atnašavo aukai[8]. Tai buvo pirmas ritualo dėsnis[9]. Aukos galia pasiekia dangaus skliautą, kuriame gyvena Sādhyos ir kiti dievai.

hiraṇyagarbhaḥ samavartatāgre bhūtasya jātaḥ patirekāsīta |
sa dādhāra pṛthvīṃ dhyāmutemāṃ kasmai devāyahaviṣā vidhema ||

ya ātmadā baladā yasya viśva upāsate praśiṣaṃ yasyadevāḥ |
yasya chāyāmṛtaṃ yasya martyuḥ kasmai devāyahaviṣā vidhema ||

yaḥ prāṇato nimiṣato mahitvaika idrājā jagato babhūva |
ya īśe asya dvipadaścatuṣpadaḥ kasmai devāya haviṣāvidhema ||

yasyeme himavanto mahitvā yasya samudraṃ rasayā sahāhuḥ |
yasyemāḥ paradiśo yasya bāhū kasmai devāya haviṣāvidhema ||

yena dayaurugrā parthivī ca darḻhā yena sava satabhitaṃ yenanākaḥ |
yo antarikṣe rajaso vimānaḥ kasmai devāyahaviṣā vidhema ||

yaṃ karandasī avasā tastabhāne abhyaikṣetāṃ manasārejamāne |
yatrādhi sūra udito vibhāti kasmai devāyahaviṣā vidhema ||

āpo ha yada barhatīrviśvamāyana garbhaṃ dadhānājanayantīragnima |
tato devānāṃ samavartatāsurekaḥ kasmai devāya haviṣā vidhema ||

yaścidāpo mahinā paryapaśyada dakṣaṃ dadhānājanayantīryajñama |
yo deveṣvadhi deva eka āsīta kasmaidevāya haviṣā vidhema ||

mā no hiṃsījjanitā yaḥ parthivyā yo vā divaṃsatyadharmā jajāna |
yaścāpaścandrā barhatīrjajānakasmai devāya haviṣā vidhema ||

parajāpate na tavadetānyanyo viśvā jātāni pari tābabhūva |
yatkāmāste juhumastana no astu vayaṃ sayāma patayorayīṇāma ||

1. Pačioj pradžioj atsirado Auksinis gemalas. Kai gimė, jis buvo vienintelis kūrinijos Viešpats. Jis žemę ir šitą dangų laikė vienoje vietoje. Kas yra tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

2. Kas suteikia gyvybę, kuris duoda jėgų, kurio klausosi visi dievai (tik jam paklūsta); šešėlis jo - nemirtingumas ir mirtis. Kas yra tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

3. Kas savo didybe tapo vieninteliu kvėpuojančiųjų ir reginčiųjų viešpačiu, kuris valdo dvikojus ir keturkojus savo tvarinius - kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

4. Kas savos jėgomis išlaiko snieguotus kalnus, vandenynus, Rasos upę[1], kaip jie sako; kurio rankos yra keturios pasaulio kryptys – kas tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

5. Kas stulbinantį dangų ir žemę į vietas sustatė, sutvirtino dangaus skliautus, paleido saulę skrieti orbita; kas išmatavo šio pasaulio ertmę[2] - kas tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

6. Kas tas, kur link dvi susipriešinusios masės[3] žiūrėjo virpančiom širdim prašydamos pagalbos? Ką saulė patekėdama nušviečia savo spinduliais - kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

7. Kai vandenys aukštai pakilo, nešdami gemalą, kuris gi viskas, jie ugnį[4] iššaukė ir gimė jis – vieningas Dievų gyvybės kvapas. Kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

8. Kas savoje didybėje nužvelgęs vandenis, kurie nešiojo Dakṣą, pradėjo auką? Kas buvo vienas Dievas tarp visų dievų? Kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

9. Lai nedarys žalos mums jis, kuris pradėjo žemę ir sukūrė dangų, kurio įstatymai teisingi, kuris sukūrė plačius didingus vandenis. Kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

10. Prajāpati, o palikuonių Viešpatie, tu vienas apglėbi visas esybes. Išpildyk mūsų troškimus, dėl jų tau atnašaujam šitą auką. Lai būsim turtų viešpačiai.

nāsadāsīn no sadāsīt tadānīṃ
nāsīd rajo no vyomāparo yat |
kimāvarīvaḥ kuha kasya śarmannambhaḥ
kimāsīd ghahanaṃ ghabhīram ||

na mṛtyurāsīdamṛtaṃ na tarhi
na rātryā ahna āsītpraketaḥ |
ānīdavātaṃ svadhayā tadekaṃ
tasmāddhānyan na paraḥ kiṃ canāsa ||

tama āsīt tamasā ghūḷamaghre
praketaṃ salilaṃ sarvamāidam |
tuchyenābhvapihitaṃ yadāsīt
tapasas tanmahinājāyataikam ||

kāmastadaghre samavartatādhi
manaso retaḥ prathamaṃ yadāsīt |
sato bandhumasati niravindan
hṛdi pratīṣyākavayo manīṣā ||

tiraścīno vitato raśmireṣāmadhaḥ
svidāsī 3 duparisvidāsī 3t |
retodhāāsan mahimāna āsan
svadhā avastāt prayatiḥ parastāt ||

ko addhā veda ka iha pra vocat
kuta ājātā kuta iyaṃvisṛṣṭiḥ |
arvāgh devā asya visarjanenā
athā ko veda yataābabhūva ||

iyaṃ visṛṣṭiryata ābabhūva
yadi vā dadhe yadi vā na |
yo asyādhyakṣaḥ parame vyoman
so aṅgha veda yadi vā naveda ||

Nebuvo dar tada nei nieko, nei būtybės;
Nebuvo erdvės, nei dangaus skliautų aukštybės.
Kas veržėsi gyvybėn? Kur? Kieno globotas?
Kur niūksė gelmės, vandenų bekraštis plotas?

Mirties tada nebuvo nei nemirtingumo;
Dienos griežtai nematės ir nakties skirtumo.
Savaime Vienas Jis alsavo nealsavęs;
Be Jo gi niekur nieks nėra daugiau gyvavęs.

Tamsa pradžioj akla tegludė ūkanota,
O visuma lyg neaprėpti marių plotai!
Apgaubtas tyruma (tuštuma) gyvavimo šaltinis,
Kaitros įdiegtas mezgės vienas pirmutinis.

Iš to viršum pražydo visupirm geidimas; (kama)
Paskui jam artimas grynos sielos kvėpimas!.. (jis buvo pirmapradė proto sėkla)
Ir štai dabar galvodami išminčiai rado
Pačioj net nebūtybėje būtybės pradą (pančius).

Nutiesę pražulniai matavimui virvaitę (pančius, jungiančius būtį su nebūtimi)
Pasiekė, kas ten viršuje? ir kas žemai ten? (ar buvo kas viršuj jos, ar žemiau jos?)
Diegų (sėklos) davėjai? ar (ir) jėgų susibūrimas? (sėklos davėjas – vyriškasis principas, jėga (śakti) - moteriškasis)
Žemai savigama (malonumas, impulsas), o aukštumoj skridimas (davimas, intencija)?

Tai kas gi pasakys? ir kas tai visa žino,
Iš kur ta visata? ir kas ją pagamino?
Jei su pasauliu drauge ir dievai sutverti,
Tai kas gi bepajėgs mums paslaptį atverti?

Iš kur tas tvarinių begalis įvairumas?
Gal to, kurs tvėrė, gal netvėrė, sumanumas?
Tai žino tik dangaus aukščiausiasai valdovas!.
Nejaugi ir Jisai nebūtų to žinovas?

Vertimas Maironio. Skliaustuose pateiktos interpretacijos (patikslinimai, paaiškinimai)

manye dhanābhijana-rūpa-tapaḥ-śrutaujas-
tejaḥ-prabhāva-bala-pauruṣa-buddhi-yogāḥ
nārādhanāya hi bhavanti parasya puṁso
bhaktyā tutoṣa bhagavān gaja-yūtha-pāya

Prahlāda Mahārāja tęsė: Galima būti turtingu, priklausyti aristokratiškai šeimai, būti gražiu, asketišku, išsilavinusiu, galima turėti daug gyvenimiškos patirties, šlovės, įtakos kitiems, fizinės jėgos, darbštumo, intelekto ir mistinių jogos galių, bet aš manau, kad nei viena iš šių savybių negali patenkinti Aukščiausiojo Dievo Asmens.  Tačiau Jį galima patenkinti tiesiog pasiaukojimo tarnyste. Gajendra taip ir pasielgė, ir Viešpats buvo juo patenkintas.

kutrāśiṣaḥ śruti-sukhā mṛgatṛṣṇi-rūpāḥ
kvedaṁ kalevaram aśeṣa-rujāṁ virohaḥ
nirvidyate na tu jano yad apīti vidvān
kāmānalaṁ madhu-lavaiḥ śamayan durāpaiḥ

Šiame materialiame pasaulyje kiekviena gyva esybė trokšta ateityje būti laiminga, nors ta laimė yra tarsi miražas dykumoje. Argi dykumoje yra vandens? Kitaip tariant, argi šiame materialiame pasaulyje yra laimė? O kalbant apie šį kūną, kokia jo vertė? Jis tiesiog yra įvairių ligų šaltinis. Taip vadinami filosofai, mokslininkai ir politikai tai labai gerai žino, bet vis tiek ieško laikinos laimės. Laimę surasti labai sunku, tačiau kadangi jie negali suvaldyti savo juslių, jie vaikosi vadinamos materialaus pasaulio laimės ir niekada nepadaro teisingų išvadų.

"Śrīmad Bhāgavatam" 7.9.9 ir 7.9.25

sukhāya duḥkha-mokṣāya
saṅkalpa iha karmiṇaḥ
sadāpnotīhayā duḥkham 
anīhāyāḥ sukhāvṛtaḥ

„Šiame materialiame pasaulyje kiekvienas materialistas trokšta būti laimingas ir atsikratyti kančios, todėl atitinkamai elgiasi. Tačiau iš tiesų, žmogus yra laimingas tol, kol jis nesiekia laimės; kai jis pradeda ieškoti savo laimės, iš karto prasideda visos jo kančios.“

kutrāśiṣaḥ śruti-sukhā mṛgatṛṣṇi-rūpāḥ 
kvedaṁ kalevaram aśeṣa-rujāṁ virohaḥ
nirvidyate na tu jano yad apīti vidvān 
kāmānalaṁ madhu-lavaiḥ śamayan durāpaiḥ

„Šiame materialiame pasaulyje kiekviena gyva esybė trokšta ateityje būti laiminga, nors ta laimė yra tarsi miražas dykumoje. Argi dykumoje yra vandens? Kitaip tariant, argi šiame materialiame pasaulyje yra laimė? O kalbant apie šį kūną, kokia jo vertė? Jis tiesiog yra įvairių ligų šaltinis. Taip vadinami filosofai, mokslininkai ir politikai tai labai gerai žino, bet vis tiek ieško laikinos laimės. Laimę surasti labai sunku, tačiau kadangi jie negali suvaldyti savo juslių, jie vaikosi vadinamos materialaus pasaulio laimės ir niekada nepadaro teisingų išvadų.“

oṁ namo bhagavate narasiṁhāya
namas tejas-tejase āvir-āvirbhava
vajra-nakha vajra-daṁṣṭra karmāśayān
randhaya randhaya tamo grasa grasa oṁ svāhā;
abhayam abhayam ātmani bhūyiṣṭhā oṁ kṣraum

„Aš pagarbiai lenkiuosi Viešpačiui Nṛsiṁhai, lenkiuosi visos galios galiai, spindėjimo spindesiui. Prašau, pasirodyk man, pasirodyk. Tavo nagai yra žaibai, tavo dantys - žaibai. Sudraskyk, sudraskyk mano materialius troškimus. Išsklaidyk mano nežinios tamsą, išsklaidyk. Viešpatie, tau atiduodu save. Pasirodyk mano širdyje ir padaryk mane bebaimiu. Padaryk mane bebaimiu, Viešpatie. Oṁ kṣraum.

Hiraṇyakaśipu turėjo keturis nuostabius ir labai gerai išauklėtus sūnus, kurių vienas, vardu Prahlāda, buvo pats geriausias. Išties, Prahlāda buvo visų transcendentinių savybių šaltinis, nes jis buvo tyras Dievo Asmens bhaktas.

[Aprašomos Hiraṇyakaśipu sūnaus Prahlāda Mahārājo savybės.] Jis buvo visiškai kultūringas, toks pat kaip kvalifikuotas brāhmaṇas. Jo charakteris buvo labai geras, ir jis buvo tvirtai pasiryžęs suprasti Absoliučią Tiesą. Jis visiškai kontroliavo jusles bei protą. Kaip ir Aukščiausioji Siela jis buvo gailestingas kiekvienai gyvai esybei ir buvo geriausias visų draugas. Su garbingais žmonėmis jis elgėsi kaip nuolankus tarnas, vargšams jis buvo kaip tėvas, buvo prisirišęs prie lygių kaip jautrus brolis, o savo pasaulietinius mokytojus, dvasinius mokytojus bei vyresniuosius Dievo brolius jis gerbė taip kaip Aukščiausią Dievo Asmenį. Jis visiškai neturėjo nenatūralaus išdidumo, kuris gali atsirasti dėl gero išsilavinimo, turtų, grožio, aukštos kilmės ir pan.

Nors Prahlāda Mahārāja gimė asurų šeimoje, jis nebuvo asura. Jis buvo didis Viešpaties Viṣṇu bhaktas. Kitaip nei kiti asuros, jis niekada nepavydėjo vaiṣṇavams. Pakliuvęs į pavojų, jis nesijaudindavo; jo taip pat (tiesiogiai ir netiesiogiai) nedomino Vedose aprašyta veikla dėl rezultatų.  Iš tiesų, visus materialius dalykus jis laikė beverčiais todėl visiškai neturėjo materialių troškimų. Jis visada kontroliavo savo jusles ir gyvybės orą, o kadangi turėjo tvirtą intelektą bei ryžtą, sugebėjo pažaboti visus geismingus troškimus.

O Karaliau, Prahlāda Mahārājo gerąsias savybes iki šiol šlovina visi išprusę šventieji bei vaiṣṇavai. Visas gerąsias savybes visuomet galima pamatyti Aukščiausiojo Dievo Asmenyje; lygiai taip pat jos visuomet yra ir jo bhakto, Prahlāda Mahārājo asmenybėje.

Karaliau Yudhiṣṭhira, bet kokiame susirinkime, kur kalbama apie šventuosius ir bhaktus, netgi demonų priešai, pusdieviai, o ką jau kalbėti apie jus, Pandavus, cituojamas Prahlāda Mahārājo, didžio bhakto pavyzdys.

Kas gali išvardinti visas nesuskaičiuojamas transcendentines Prahlāda Mahārājo savybes? Jis be jokių svyravimų tikėjo Vāsudeva, Viešpačiu Kṛṣṇa, ir buvo Jam visiškai pasišventęs. Jo prisirišimas prie Viešpaties Kṛṣṇos buvo natūralus dėl jo ankstesnės pasiaukojimo tarnystės. Nors jo gerų savybių neįmanoma išvardinti,  jos įrodo, jog jis buvo didi siela [mahātmā].

Nuo pat vaikystės pradžios Prahlāda Mahārājo nedomino vaikų žaislai. Išties jis visiškai jų atsisakė ir buvo tylus bei apsiblausęs, viduje visiškai paniręs į Kṛṣṇos sąmonę. Jo mintys buvo susijusios tik su Kṛṣṇa, todėl jis negalėjo suprasti, kaip pasaulis, kuris visiškai paniręs į juslių tenkinimą, gali judėti į priekį.

Prahlāda Mahārāja visada buvo mintimis paniręs į Kṛṣṇą. Visuomet būdamas Viešpaties glėbyje jis net nežinojo kaip savaime buvo tenkinami jo kūno poreikiai, kaip jis sėdi, kaip vaikšto, valgo, guli, geria ar kalba.

Dėl išvystytos Kṛṣṇos sąmonės jis kartais verkdavo, o kartais juokdavosi, kartais išreikšdavo pakylėjimą, o kartais garsiai dainuodavo.

Kartais, išvydęs Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Prahlāda Mahārāja garsiai ir nerimastingai šaukdavo. Kartais jis prarasdavo bet kokį drovumą ir pakylėtas pradėdavo ekstaziškai šokti; o kartais mintyse visiškai paniręs į Kṛṣṇą, jis jautė vienovę su Juo ir imituodavo Viešpaties žaidimus.

Kartais, pajutęs Viešpaties lotosinės rankos prisilietimą, jis susijaudindavo dvasiškai ir tada tylėdavo. Jo plaukai pašiurpdavo ir meilės Viešpačiui ašaros riedėdavo iš pusiau primerktų akių.

Dėl bendravimo su tobulais ir tyrais bhaktais, kurie neturi nieko bendro su materija, Prahlāda Mahārāja nuolatos buvo užsiėmęs tarnyste Viešpaties lotosinėms pėdoms. Net tie, kurie neturėjo žalio supratimo apie dvasinius dalykus, regėdami jo išvaizdą, kai jis būdavo tobuloje ekstazėje, apsivalydavo. Kitaip tariant, Prahlāda Mahārāja suteikdavo jiems transcendentinę palaimą.

Dienos šviesą išvydo visų laukta Radhanatha Svamio knyga "Kelionė namo" lietuvišku vertimu.
Kaina 35 lt. Perkant 10 ir daugiau vienetų po 30 lt.
Tel. 8 604 17817

Būdamas Tarptautinės Krišnos Sąmonės Bendrijos Įkūrėju-Ačarja ir išskirtiniu mokytoju bei aukščiausiu autoritetu mūsų bendrijoje, Šrila Prabhupada turi unikalų ryšį su kiekvienu ISKCON bhaktu.

Viešpats Krišna, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, yra pirmapradis guru, kurio dieviškoji malonė nusileidžia per Guru Paramparos terpę. Todėl, Šri Krišna galiausiai išvaduoja bhaktą naudodamas įvairių savo malonės apraiškų kombinaciją. Čaitya guru, Šrila Prabhupada, Guru Parampara, dikša guru, kiti šikša guru, Šventas Vardas, šastra ir devyni pasiaukojimo tarnystės metodai yra keletas iš šių apraiškų, nors ir ne visos.

Tarp šių tarpusavyje susijusių elementų Šrila Prabhupada, kaip išskirtinis Tarptautinės Krišnos sąmonės Bendrijos Įkūrėjas-Ačarja, yra išskirtinis guru visiems ISKCON nariams. Visi ISKCON nariai, priklausantys visoms kartoms, yra raginami siekti Šrilos Prabhupados prieglobsčio. Visi ISKCON nariai turi teisę ir yra skatinami turėti asmenišką santykį su Šrila Prabhupada per jo knygas, mokymą, tarnystę jam ir per jo ISKCON bendriją.

Visų ISKCON narių, užimančių lyderių pozicijas įskaitant dikša guru ir šikša guru, pareiga yra tarnauti kartu, vadovaujant Valdančiai ISKCON Tarybai (GBC), kad įvykdyti Šrilos Prabhupados nurodymus, kurie yra pateikti jo knygose, paskaitose ir asmeniškai bendraujant [1].

Visais atžvilgiais pirmoji visų dikša guru, šikša guru ir visų kitų lyderių pareiga yra padėti Šrilai Prabhupadai tarnauti jo Guru Maharadžui, Šrilai Bhaktisiddhantai Sarasvati Thakurai ir mūsų Brahma-Madhva-Gaudija Sampradajai.

Tie, kurių tarnystė yra ISKCON dikša guru ar šikša guru, savo žodžiais ir asmeniniu elgesiu turi būti pavyzdys, reprezentuojantis Šrila Prabhupados mokymą. Šikša guru suteikia dvasinius pamokymus ir įkvėpimą Šrilos Prabhupados ir mūsų Guru Paramparos vardu. Dikša guru dvasinius pamokymus, įkvėpimą, formalią iniciaciją, dvasinį vardą, o vėliau Gayatri mantras kvalifikuotiems mokiniams suteikia tarnaudamas Šrilai Prabhupadai ir mūsų Guru Paramparai.

Šrila Prabhupada aiškiai teigė, kad bhaktai, griežtai besilaikantys Krišnos sąmonės principų, veikia išsivadavimo lygmenyje, ir tokiu būdu yra tyri bhaktai, net jei iš tiesų nėra išvaduoti. [2] (Tokią tyrą pasiaukojimo tarnystę nebūtinai apsprendžia žmogaus vaidmuo arba padėtis atliekant šią tarnystę; greičiau jo supratimas.)

Tie, kas atlieka dikša ar šikša guru tarnystę ISKCON‘e, privalo griežtai laikytis Šrilos Prabhupados nurodymų, ir kol jų laikosi, jie veikia išsivadavimo lygmenyje. Todėl Šrilos Prabhupados paliepimu jie gali tarnauti kaip bona-fide Viešpaties ir Guru Paramparos atstovai ir būti Jų malonės tarpininkais. Tačiau reikia aiškiai suprasti, kad jei tokie dikša ar šikša guru nukrypsta į šalį ir griežtai nesilaiko nurodymų, jie gali pulti iš savo padėties.

Todėl būti dikša guru ISKCON‘e reiškia tarnauti kaip „reguliarus guru“, GBC vadovaujamam, ir bendradarbiaujant su kitais ISKCON autoritetais, kaip nurodė Šrila Prabhupada.

Šis pareiškimas, nors ir sprendžiamasis, neišsemia visos diskusijos apie šiuos principus. GBC ateityje gali patvirtinti ir kitus, papildomus teiginius ar dokumentus, išsamiau paaiškinančius išskirtinę Įkūrėjo-Ačarjos Šrilos Prabhupados padėtį, taip pat tų, kurie mūsų bendrijoje tarnauja kaip guru, vaidmenį bei pareigas, arba susijusias ISKCON narių ar inicijuotų bhaktų pareigas.

Visi GBC nariai privalo šį pareiškimą paskelbti visose ISKCON šventyklose, bendruomenėse ir kongregacijoje visomis tinkamomis priemonėmis, kad nušviesti visus ISKCON narius. Šis pareiškimas taip pat turi būti aptariamas ISKCON kursuose, įskaitant įvadinius kursus, ISKCON mokinių kursus, Dvasinės Lyderystės Seminarą ir kitus susijusius renginius. Visi kandidatai iniciacijai privalo iniciacijos egzaminų metu patvirtinti, kad susipažino su šiuo pareiškimu prieš iniciaciją.

----------------------

1. Smulkesnės informacijos apie šiuos dvasinius santykius ir pareigas galima surasti oficialiame dokumente „Autoritetų linijos“, kurį GBC patvirtino 2012 metais.

2. „Šis Krišnos sąmonės judėjimas pamokymus gauna tiesiai iš Aukščiausio Dievo Asmens per tuos, kurie griežtai laikosi Jo nurodymų. Nors pasekėjas gali ir nebūti išvaduota asmenybė, jei jis laikosi Aukščiausiojo, laisvojo Dievo Asmens nurodymų, jo veiksmai yra natūraliai laisvi nuo materialios gamtos taršos. Todėl Viešpats Čaitanja sako: ‚Mano paliepimu tu gali tapti dvasiniu mokytoju.‘ Kas visiškai tiki Aukščiausiojo Dievo Asmens transcendentiniais žodžiais ir laikosi Jo nurodymų, gali iš karto tapti dvasiniu mokytoju.“ Komentaras SB 4.18.5.

Ir:

„Išvaduotas ačarja ar guru negali padaryti jokios klaidos, bet yra tokių, kurie ne tokie kvalifikuoti arba nėra išvaduoti, tačiau vis dėlto gali elgtis kaip guru ir ačarja, jei griežtai seka mokinių seka.“ Laiškas Janardanai, 1968 m. balandžio 26 d.

Ir:

„Mes galime ir nebūti šimtu procentų tobuli, bet jei kiek įmanoma laikomės nurodymų, taip kaip jie pateikti, tiek esame tobuli. Tokiu būdu žmogus pasieks tobulumą. Todėl reikia sekti. Tas pats pavyzdys: pabandykite įsivaizduoti, kad dirba tobulas, patyręs technologas, technikas ar mechanikas ir kažkas kitas dirba jam vadovaujant. Taigi, tas kitas, kadangi jis labai griežtai laikosi eksperto nurodymų, jis taip pat ekspertas. Jis gal ir nėra šimtu procentų ekspertas, bet jo darbas prilygsta eksperto darbui. Ar tai aišku? Nes jis dirba vadovaujant ekspertui. Ar suprantate mintį? Tad, jei jūs sekate paskui tyrą bhaktą, tuomet jūs taip pat tyras bhaktas. Gal būt ne šimtu procentų tyras. Nes mes bandome pakilti aukščiau sąlygoto gyvenimo. Bet jei mes tiksliai sekame tyru bhaktu, tuomet mes taip pat tyri bhaktai. Tiek kiek mums pavyksta, tai yra tyra. Todėl tyras bhaktas nereiškia, kad iš karto reikia tapti šimtu procentų tyram.  Bet jei jis laikosi principo: „Mes seksime tyru bhaktu“, tuomet jo veiksmai yra... Jis prilygsta tyram bhaktui. Tai nėra mano sugalvotas paaiškinimas. Tai yra Bhagavatos paaiškinimas. Mahajano yena gatah sa panthah [Cc. Madhya 17.186].” Nuoroda. VedaBase => Bhagavad-gita 2.1-10 ir pokalbiai — Los Angeles, 1968 m. lapkričio 25 d.