Prieš pradėdami kartoti mantrą, truputį skirkite laiko pasakyti sau, jog šventas vardas nesiskiria nuo Krišnos.

Trumpas keliaujančių pamokslaujančių bhaktų sukurtas video, daug kam primenantis vaikystę :)

Śrī Śrī Ṣaḍ-gosvāmy-aṣṭaka - Aštuonios maldos šešiems Gosvamiams

Šrīnivāsa Āčārja

Aš pagarbiai lenkiuosi šešiems Gosvamiams: Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie visuomet gieda šventą Krišnos vardą ir šoka. Jie yra tarsi meilės Dievui vandenynas ir vienodai brangūs džentelmenams ir neišmanėliams. Ką jie bedarytų, yra malonu visiems. Jie niekam nepavydi ir yra verti didžiausios pagarbos, nes jie gavo visus Viešpaties Čaitanjos palaiminimus. Taip jie užsiima misionieriška veikla, išvaduojančia visas sąlygotas sielas nuo nuodėmių naštos.

Aš pagarbiai lenkiuosi Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie, visų žmogiškų būtybių labui siekdami įtvirtinti amžinuosius religijos principus, su dideliu išmanymu bei kruopštumu studijuoja visus apreikštuosius šventraščius. Todėl juos gerbia visuose trijuose pasauliuose. Jie ypač prielankūs tiems, kurie priėmė jų prieglobstį. Gosvāmiai taip pasinėrę į transcendentinę meilės tarnystę Rādhai ir Krišnai, jog atrodo kaip bitės, apsvaigusios nuo Jų lotosinių pėdų nektaro.

Aš pagarbiai lenkiuosi Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui. aprašo transcendentines Viešpaties Gaurangos kurių tikėjimas toks turtingas ir su giliu išmanymu savybes, nes jų supratimas labai turtingas. Jie sunaikina sąlygotų sielų nuodėmingų darbų pasekmes, liedami ant jų transcendentinių giesmių apie Govindą nektarą. Su dideliu išmanymu jie plečia transcendentinės palaimos vandenyną ir gelbsti gyvąsias būtybes nuo išsivadavimo ryklės.

Aš pagarbiai lenkiuosi Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie atmetė visą aristokratišką bendravimą ir aplinką kaip nereikšmingą. Kad išvaduotų vargšes sąlygotas sielas, jie apsirengė tik kaupinomis, laikydami save elgetomis, tačiau, pasinėrę į ekstatinį gopių meilės Krišnai vandenyną, jie vėl ir vėl maudosi jo bangose.

Aš pagarbiai lenkiuosi Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie transcendentinėje Vrindāvanos žemėje, kur klega gegučių, gulbių, ančių bei neramių povų pulkai, kur medžių šaknys apsivijusios pačius įvairiausius brangakmenius, visuomet užsiėmę Rādhā-Krišnos garbinimu transcendentinėje Vrindāvanos žemėje, kur auga nuostabūs medžiai, kupini vaisių ir žiedų, kurių šaknyse susirinkę visi vertingi brangakmeniai. Gosvamiai yra visiškai kompetentingi suteikti gyvosioms būtybėms aukščiausio gyvenimo tikslo dovaną.

Aš pagarbiai lenkiuosi šešiems Gosvamiams, būtent Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie kartojo šventus Viešpaties vardus, giedojo kirtaną ir lenkėsi Viešpačiui įžaduose nustatytą skaičių kartų. Taip jie panaudojo savo vertingą laiką, ir atlikdami atsidavimo tarnystę visiškai įveikė miegą, valgį, poilsį ir kitus materialius poreikius. Laikydami save visiškai beverčiais, jie buvo sužavėti minčių apie palaimingai saldžias Radhos ir Krišnos savybes.

Aš pagarbiai lenkiuosi šešiems Gosvamiams, būtent Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie kartais buvo prie Rādha-kundos kranto ar prie Kalindos dukros Jamunos kranto, o kartais Vamšīvatoje. Jie visą laiką atrodo tarsi bepročiai, apkvaitę nuo meilės Krišnai, apreikšdami savo kūnuose visas ekstatines emocijas, o kartais, jų užvaldyti jie su didžiausiu malonumu dainuoja apie Viešpaties Hari nuostabias savybes.

Aš pagarbiai lenkiuosi šešiems Gosvamiams, būtent Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie išsiskyrimo jausmo apimti klaidžiojo po visą Vrindāvaną, garsiai šaukdami: „O Rādhe! Vradžos karaliene! O Lalita! O Nandos Maharadžo sūnau! Kur jūs esate dabar? Ar jūs dabar prie Govardhano kalno, sėdite po troškimų medžiais, ar vaikščiojate po mišką prie Jamunos kranto? Kur jūs esate?“

eṣāṁ ghoṣa-nivāsinām uta bhavān kiṁ deva rāteti naś
ceto viśva-phalāt phalaṁ tvad-aparaṁ kutrāpy ayan muhyati
sad-veṣād iva pūtanāpi sa-kulā tvām eva devāpitā
yad-dhāmārtha-suhṛt-priyātma-tanaya-prāṇāśayās tvat-kṛte

Mano protas sutrinka vien pabandžius pagalvoti apie tai, kokį dar atlygį be Tavęs galima kur surasti.  Tu įkūniji visus palaiminimus, kuriuos suteikei šios Vṛndāvano piemenų bendruomenės gyventojams. Tu jau atidavei save net Pūtanai ir jos šeimos nariams vien todėl, kad ji apsimetė Tavo bhaktu. Tai ko gi Tu negali duoti šiems Vṛndāvano bhaktams, kurių namai, turtai, draugai, giminystės ryšiai, kūnai, vaikai ir jų pačių gyvenimas bei širdys yra skirti tik Tau vienam.

Viešpats Brahmā, "Šrimad Bhagavatam" 10.14.35

Albertas Kamiu - žmogaus didybė glūdi jo pasiryžime būti stipresniam už savo lemtį. Ir jeigu jam išpuolė neteisinga lemtis, jis turi vieną būdą jai įveikti - būti teisingas pats. Mūsų šio vakaro tiesa, plevenanti šiame rugpjūčio danguje, iš tikrųjų paguodžia žmogų.

Vienuolystės pradžioje gyvenimas Tailande man atrodė labai neteisingas. Vyresnieji vienuoliai gaudavo geriausią maistą, sėdėdavo ant minkščiausių pagalvėlių ir jiems niekada nereikėdavo stumti karučių. O mano vienintelis dienos patiekalas buvo šlykštus, apeigų metu tekdavo iš¬tisas valandas sėdėti ant kietų betoninių grindų (jos, be to, buvo gumburiuotos, nes kaimiečiai buvo niekam tikę betonuotojai) ir kartais reikėdavo labai sunkiai dirbti. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Praleidau daug nesmagių valandų, ieškodamas, kaip pateisinti savo nepasitenkinimą. Vyresnieji vienuoliai tikriausiai jau tokie nušvitę, kad visas tas gardus jiems gaminamas maistas tiesiog be reikalo švaistomas, todėl aš turėčiau gauti geriausią maistą. Vyresnieji vienuoliai metų metus yra prasėdėję sukryžiuotomis kojomis ant kietų grindų ir tikriausiai prie to pripratę, todėl aš turėčiau gauti tas minkštas pagalvėles. Be to, vyresnieji vienuoliai ir taip jau nutukę nuo geriausio maisto, ant užpakalių turi „natūralias pagalvėles". Vyresnieji vienuoliai tik nurodinėja, ką jauniesiems dirbti, bet patys nieko nedirba, tai kaipgi jie gali žinoti, ką reiškia karštą dieną stumti sunkų karutį?! O kadangi visus darbus yra jie sumanę, tai patys ir turėtų juos dirbti! Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!

Pats tapęs vyresniuoju vienuoliu, valgiau geriausią maistą, sėdėjau ant minkštos pagalvėlės ir beveik nebedirbau fizinio darbo. Bet vis save pagaudavau su pavydu žvelgiantį į naujokus. Jiems nereikėjo sakyti kalbų prieš susirinkusią minią, visą dieną klausytis kitų žmonių vargų ar valandų valandas leisti tvarkant vienuolyno reikalus. Jų neslėgė jokia atsakomybė, jie turėjo daug laisvo laiko vien tik sau. Ne kartą nugirdau save sakantį: „Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!"

Ir staiga aš suvokiau, kaip yra iš tiesų! Jaunuosius vienuolius kamuoja „jauno vienuolio kančios" o vyresniuosius graužia „vyresniojo vienuolio kančios". Kai tapau vyresniuoju vienuoliu, tiesiog pasikeitė kančios forma.

Lygiai tą patį jaučia ir vieniši, nesukūrę šeimos žmonės, jie pavydi vedusiems, o vedę pavydi viengungiams. Taigi turėtumėte prisiminti, kad vesdami ar ištekėdamos jūs tiesiog pakeičiate „viengungio kančias" į „vedusiojo kančias". Išsiskyrę mes ir vėl tik pakeičiame „vedusiojo žmogaus kančias" į „viengungio kančias". Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Kai esame skurdžiai, pavydime tiems, kurie yra turtingi. Tačiau daugybė turtuolių pavydi neturintiems pinigų - pavydi nuoširdžios draugystės ir laisvės nuo atsakomybės. Praturtėjus pasikeičia tik viena: „neturtėlio kančios" į „turtuolio kančias". Išėjus į pensiją ir netekus pajamų šaltinio, pasikeičia tik vienas dalykas: „turtuolio kančios" į „neturtėlio kančias". Ir taip tęsiasi be galo. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Ei Vrajadhipe Šri Radhike! Ambroziški Tavo dviejų dailių lotoso pėdų nuotykiai yra beribis, amžinai kerintis, saldžios malonės sklidinas vandenynas! Šiame pasaulyje, tobulumą pasiekę antaranga-bhaktos stovi prie jo krantų ir yra aptaškyti keliais nektariniais rasos lašiukais iš lūžtančių bangų. Laimei, aš, pasigavęs pajūrio vėją, pučiantį iš gailestingųjų mano mylimo guru ir visų didžiųjų mokytojų-mokinių sekos acaryų lotosinių burnų, netekau proto nuo menkiausio to vandenyno artumo kvapo. Nesirūpindamas kitų nuomone ir tvirtai neleisdamas niekam įsikišti tarp manęs ir mano aukščiausiojo siekio, aš, nors ir apakintas intensyvios vilties ir bejėgiškumo ašarų, nepaisant to skubu bent akies krašteliu išvysti to vandenyno premamritą.

Šripad Aindra Dasa, “The ♥ of Transcendental Book Distribution”, p. 152