„Žinok, jog tai, kas persmelkia visą kūną-nesunaikinama. Niekas negali sunaikinti nemirtingos sielos."

Visų Vedų žinojimo esmė yra išdėstyta „Bhagavad-gitoje", kuri neapsiriboja šia planeta ir netgi šia Visata. Dar prieš 5 tūkstančius metų, Vedų civilizaci­jos pabaigos laikais, gyveno arijai -žmonės, kurie žinojo gyvenimo ver­tę ir savo civilizaciją grindė dvasine realizacija, t.y. jie suprato dvasios ir materijos skirtumą. Todėl jų gyveni­mo tikslu buvo laikoma savo dvasi­nės prigimties suvokimas, kad siela ir yra tikrasis, Aš", o materialus kū­nas - tik išorinis apvalkalas, kuris mus pririša prie materialaus pasau­lio. O žmonės, kurie vadovaujasi ma­terialia būties samprata, nežino, jog gyvenimo tikslas - suvokti Absoliu­čią Tiesą. Juos pakeri išorinės ma­terialaus pasaulio savybės, ir todėl jie nežino, kas yra išsivadavimas.

Antiprotono atradimas buvo apdovanotas Nobelio premija. Antiprotonas ar antimaterija yra dva­sinė realybė. Yra materialus, yra ir dvasinis pasaulis. Antimaterija savo savybėmis diametraliai priešinga materijai. Materija laikina, todėl su­nyksta, o antimaterija yra amžina ir nenykstanti; materija inertiška, o antimaterija - sąmoninga. Anti­materija yra dvasia ir tik dėka jos kūnas gyvuoja. Kai tik siela palie­ka kūną, jis suyra.

Vedos plačiai paaiškina tikrąją sielos prasmę, kuri sąmone persmel­kia visą kūną. Visi jaučiame skaus­mą ar malonumą, atskiroje kūno da­lyje arba visame kūne. Sąmonės iš­plitimas ribojasi vienu konkrečiu kū­nu. Vieno kūno skausmai ar malo­numai nežinomi kitam. Vadinasi, kiek­vienas atskiras kūnas - individua­lios sielos buveinė, o sielos buvimo požymis - individuali sąmonė. Tei­giama, kad sielos dydis - viena dešimttūkstantoji plauko galiuko da­lis. Materialus kūnas be sąmonės -negyvas, lavonui sąmonės negrą­žins jokios materialios priemonės. Vadinasi, sąmonė - ne kažkokio, kad ir be galo ilgo materijos elementų jun­gimosi proceso, o dvasinės sielos egzistavimo rezultatas. Taigi, kaip ir Saulė savo spinduliais persmelkia vi­są Visatą ir palaiko ten kūnų gyvavi­mo sąlygas, taip ir siela savo sąmo­ne persmelkia visą kūną ir palaikio ten gyvybinius procesus, kaip pa­vyzdžiui, kraujo kūneliai, išnešiojan­tys deguonį iš plaučių, semiasi ener­gijos iš sielos. Kai siela palieka savo buveinę, kraujo apytakos resursai iš­senka. Vadinasi, ne kas kita, o bū­tent dvasinė siela palaiko materia­laus kūno egzistavimą. Pats kūnas nieko vertas. Privalome žinoti, kad įkūnyta gyva esybė nežūva, kai jos kūnas sužeidžiamas mirtinais gin­klais. Jos neįmanoma sunaikinti jo­kiu materialiu ginklu, sudeginti ug­nimi, permerkti vandeniu ar išdžio­vinti vėju. Jau dėl savo dvasinės pri­gimties gyvoji esybė negali būti nu­žudyta. Sunaikinti arba manyti esant sunaikinamą galima tik kūną. Su­prantama, tai jokiu būdu nėra skati­nimas žudyti. Vedos nurodo: nieka­da prieš nieką nenaudok smurto. Sa­vavališkas bet kokio gyvūno ar žmo­gaus nužudymas vertas pasibjaurė­jimo, už jį baudžia jei ne valstybės, tai Viešpaties įstatymais.

Be galo maža Aukščiausios Dva­sios fragmentinė dalelė kokybiškai tapati Aukščiausiajam. Ji nekinta taip, kaip kūnas. Materialus kūnas todėl, kad jame įs/kuria siela, bet pa­ti siela negimsta. Siela neužgimsta su kūnu, taip pat ji ir nemiršta. Mirš­ta tas, kas gimsta. Kūno pakitimai sielai neturi jokios įtakos, nes j i am­žina, visados egzistuojanti ir pirmi­nė. Siela - kupina žinojimo, nes ji visada ir visiškai sąmoninga.

Taigi nei Vedų žinojimas, nei Šiuolaikinis mokslas neneigia, kad kūne egzistuoja dvasinė siela, o mokslą apie sielą„Bhagavad -gito-je" išsamiai pateikia Pats Dievo As­muo.

Kęstutis BALTRĖTIS

APIE AUTORIŲ Kęstutis Baltrėtis gyvena Antalksnės kaime, čia atvykęs 20OO-ųjų metų balandžio pirmąją iš Žemaitijos. Jau 22-ejus metus jis eina Bhakti jogos (meilės jogos) keliu, o jau penkiolika metų šias tiesas skleidžia ir aplinkiniams. Jo pamokslų galima pasiklausyti Vilniuje ir Ignalinoje (Ignalinos kultūros centre kas antrą trečiadie­nį). Kęstučio dvasinis mokytojas gimęs Airijoje, šiuo metu savo misiją atlieka Afrikoje, bent porą kartų per metus atva­žiuoja į Lietuvą.

Gyvenimas kaime, pasak Kęstučio, viskas, ko reikia sie­lai: čia paprastas gyvenimas, išaukštintas mąstymas.

Tuos, kuriems rūpi jų dvasinis augimas, Kęstutis mielai laukia susitikimuose Ignalinoje, pasiryžęs drauge ieškoti to­bulėjimo kelių.

2008 m. balandžio 19 d., Nr. 29 (7013), "Naujoji Vaga", Ignalinos rajono laikraštis